Pavasaris
O jei pavasaris, kai mirsi,
Šis pavasaris ir bus?
Tai tikrai nenusivilsi,
Nepargrįžęs į namus.
Kiaurai jo lietum pramirksi...
Nors jau šiltas, dar žvarbus
Tas pavasaris, kai mirsi,
Beskaičiuodamas lizdus
Savo miestui, savo žmogui
Nesakyk, kad vis dar mokais,
Ar čia pušys, ar berniokai.
Nemeluok: jau atitokai!
(Nes jei šis pavasaris bus tas, kai mirsi - nebesvarbu!)
Toks nirtėjimas tik kartą
Nežydėjusį užgrius
Tai prašyčiau, jeigu kartum,
Aukštus pasirinkt medžius
Tik maldaučiau, jei pakirstum,
Pumpurus nurinkt sveikus
To pavasario (jei mirtum,
Beskaičiuodamas lizdus).
Niekaip to neprisimintum,
Neišėjęs į laukus
Ar dėl to toliau ir nirštum,
Sutekėjęs į kampus?
Ne paukščius juose, o žmogų
Savo miesto... Kiaurai odą
Pažiūrėk - taip, kaip išmokiau,
Kad atmintum, kaip atrodo.
Tyliai supasi tarp pirštų,
Toks pritvinkęs... bet grakštus.
Toks pavasaris, o mirštu...
(Ne visa,- visas vidus)
Tai tik pasirink, kaip mirsi -
Ar visai, ar tik vidum
Kas sudžiūvo – neįkrimsi,
Net vilgydamas midum;
Niekad to neprisiminsi,
Neišėjęs į laukus
Ar dėl to toliau ir nirši?
Sutekėjęs į kampus,
Savo miestui, savo žmogui
Nesakyk, kad vis dar mokais,
Ar čia pušys, ar berniokai.
Nemeluok: jau atitokai!
Jei pavasaris, kai mirsi,
Šis pavasaris ir bus,
Tai labiau nenusiminsi,
Nei skaičiuodamas lizdus
Nes pavasariais, kai mirštama,
Paukščiai renkasi medžius,
O tau pavasaris, kai mirsi,
Paskutinis šitoks bus.
...nebesvarbu,
Tai ir tegu!
Atoslūgis
Apkabink ir laikyk,
basiems žingsniams sėjant
raudonu kaspinu krantuos:
-Vėl nurimk, dar nepyk,-
nuoširdžiai vėjams skirtą.
Lingavimą plaukuos,
svetimų namų kvapą,
ragautus pilvus, ant virtuvės grindų sidabrinius lašus -
jei palieki, tai eik.
Tik išeik išdidus, kai krūtinėj mainais nešies mano nagus.
O gal
Apkabink ir laikyk
Apkabink ir laikyk
Apkabink ir laikyk
Kur kampe žongliruot,
apskambėjus kitus?
... tik pabėgt (ne išduot)
vis dar noras gajus.
Negrąžintos skolon pasilik megztinius. Atitirpdančiai gali juk tik kūnas
priglust.
Tai apkabink. Ir laikyk.
Šimtas raidžių
Tavo akys – tai rašomi žodžiai
Ilguose laiškuose nuo pradžių
Tokio dar neturiu, bet taip godžiai
Liečia popierių šimtas raidžių
Ir nutilusi plunksna pakyla,
Lyg ją juosmeniu radę tamsoj
Pirštai ieškotų, kur gyva,
Neužšalę, ir bučiniu išsilies tuoj, tuoj tuoj...
Argi tu nematai-
čia mano vynas liejasi
Nematai nematai - negirdžiu negirdžiu
Ir nubėga, kaip prakaito lašas
Per nuvargusią odą, dažai,-
Tokią tylą nedrįsta paprašę
Laiko baigtis seni sakiniai
Pilkom juostom ratu, neišrašomai
Čeža vartosi lapai dienų.
Taip lėtai, per lėtai leidžias pašalas,
O galėtumėm leistis kartu,
Kur svajonei alsuojantis vakaras
Sliuogia šilko delnais tarp pečių...
Nebekaltink, aš jau nebepakeliu,
Ir per triukšmą širdies negirdžiu
Argi tu nematai...
Tavo akys – tai rašomi žodžiai
Ilguose laiškuose iš pradžių
Tokio dar neturiu, ir- tik žodžiai.
Kilt reikėjo, ne - leistis - kartu.