KARTĄ GYVENO...

​

Apie paukštį

​

Kartą gyveno žmonės. Žmonės kaip žmonės, tik kad niekada į dangų nepakeldavo galvų. Ne tiek galbūt viršun, kiek jie nematė dangų rėmusio medžio.

Skraidė paukštelis tarp tų žmonių ir kiek įmanydamas jiems apie medį pasakojo. "Žmonės!,- čiulbėjo jis, - yra toks medis, ten ir ten, toksai gražus, didžiulis, jūs jo nueikit pažiūrėti." Bet žmonės nereagavo. Koks gražus paukštelis, sakė, ir čiulba kažkaip ypatingai. O paukštelis tolau plūkėsi. Pamanė, aš jiems išsamiai apie tą medį dabar pasakosiu. Ir ėmė kasdien kalbėti tai apie lapus, tai apie šakas, kamieną, kuo rudenį kvepia, kaip žydi pražydęs.

Įtaigios buvo paukščio kalbos. Žmonės jau rinkdavosi paklausyt ir pažiūrėti, kaip čia iš mažo jo kūnelio šitokia graži giesmė. Paberdavo grūdų, kartais bandydavo sugauti. O paukštis visiškai nusiplūkė. Nieks nėjo medžio pažiūrėti.

Pasiduosiu, tarė sau, ir nutūpė ant savo apdainuoto medžio mirti. Galbūt ne fiziškai, tik socialiai. Ir mirdamas dainavo - medžiui viską apie jį, apie jo šakas, lapus ir kvapą rudeninį.

"Kur mūsų paukštelis ir iš kur dabar girdėti jo giesmė?"- subruzdo žmonės. Ir vos girdimų aidų klausydami, pamažu atsekė prie medžio. O ten paukštelio sau čiulbėta, ant aukštos aukštos šakos.

Patyrę medį, žmonės paukštį ir užmiršo, toksai buvo ošimas įstabus.

Nebereikia, paukšteli, tau plūktis, - pakasė medis švelnų paausį plonyte šakele, - tupėk manyje ir čiulbėki, ir žmonės galvas pakels.

(20210408)

​

Apie šaltinį

​

Kartą gyveno šaltinis. Išsiveržęs iš po žemių vieną neplanuotą rytą, jis tyliai sunkėsi, kol ėmė bėgti plonytėle srovele. "Negerai", - tūpčiojo aplinkui žmonės, - "negerai, šaltini, tavęs čia niekas neplanavo. Ir dar bėgi plonytėle srovele. Nei karvei iš tavęs pagerti, nei batai sausi. Kur tu dėsies, kam tu praktiškai pritaikomas?"

"VAN-DE-NY-NAS!" - džiugiai sučiurleno šaltinis. Nei ką tai reiškia, nei kur tai yra, pasakyt negalėjo, kaip ir negalėjo žmonėms vandenyno parodyti. Tik jautė trauką, nenumaldomą, žodžių neprašančią, džiaugsmingą, kryptingą, nepasiduodančią paaiškinimams...

"Koks tu mažiukas", juokėsi tie, kurie turėjo apie vandenyną enciklopedinių žinių, -"netrauksi iki vandenyno, toli iki jo, ir vandenynuose taip daug vandens, lyg tavęs dar betrūko. Gal sumąstyk sau kokią funkciją."

"Visos pievos tvarkingai nusausintos, o jis čionai čiurlenti užsimanė."

"VAN-DE-NY-NAS" - kartojo pašnibždom mažiukas, o žmonės kraipė tik, kraipė galvom...

"Vis tiek upe nebūsi," - protino.

"Reikia padaryt naudos," - patūpčioję nusprendė. "Pradžiai dėl visa ko užtvenksim, o paaugs - susiprotės."

Ir - užtvenkė.

Po kurio laiko radosi jau nemaža bala. Kartais iš balos atsigerdavo kokia karvutė, pagirdavo šaltinio vandenio šlapumą, vėliau atžirgliojo gandrai pamedžioti varlių. Žinoma, užtvankai jau nepakako kelių menkų lentelių, tekdavo ją tvirtinti ir aukštinti iš naujo. Šaltinis niekaip negalėjo susitupėti ir laikyti savo telkinio ribų.

Kai šaltinėlis užaugo į rimtą dvokiantį prūdą, jį aplankė kolūkio viršininkas. "Na, šaltiniuk, į kokį prūdą, tikrą, didelį užaugai. O būtumei tekėjęs - ir liktum pievoje nematomas. Niekieno nežinomas bevardis šaltinėlis... Ech, baisu! Kaip pats jautiesi, ar nesididžiuoji savimi?

"DVAND..." Šaltinis buvo jau beveik save pamiršęs. Nusiminęs ir praradęs viltį, jis nebeėmė domėn nei karvių pagyrų, nei gandro grožio. Kol kiti tvenkiniai išdidžiai mojavo baltomis lelijomis, mūsiškis tyvuliavo klampus ir pridusęs. Kažkas tačiau dar vis dudeno viduje, kažkoks žodis ar minties nuotrupa, bet jau buvo nebeaišku, tai de-van-dy-nas, ar den-van-nas-de... Lietaus vanduo ir tirpsmo nuotekos susimaišė su šaltinėlio, negalinčio nuo savęs išsivaduoti, turiniais, ir visiškai užgožė jo andainykštį judrų būvį. Neskaičiuodamas, šaltinis leido dienas su viena pastanga: atsiminti tą žodį, susidėlioti iš dumblų. Kitkas iš balų gyvenimo jam nelabai rūpėjo, o tiesą sakant nelabai ir sekėsi. Netylantis vandenyno šauksmas neleido jam susitaikyti su tvyrančia padėtimi. Buvo lyg viskas gerai, tik nuolatos negera.

Viena skirdavo šaltinį nuo kitų balų: jis žiemą niekaip neužšaldavo. Nors pamiršta, jo dugne veržėsi gyva širdis. "Kitos balos kaip balos, normaliai gali pačiūžinėt, o šita - nei naudos iš jos, nei džiaugsmo" - vėl kraipė galvas žmonės.

Nebežinia, kaip, bet vieną dieną užtvanka pratrūko. Išsilukštenęs iš savęs ir nusimetęs senus vandenis, plonytėle srovele šaltinis puolė lėkti ten, kur šaukė jo širdis: link vandenyno. Pakeliuj sutiko kitus šaltinius, ir jie nemačiom susiliejo į mažulytį gaivų upeliuką. VANDENYNAS! - žibėjo viens per kitą saulei. Ir saulė nušvietė kelią link upės. "Kas tu ir kur keliauji?" - abstulbę pabaksnojo upę nosele. "Į vandenyną, kur kitur?" - pakėlė upė žolių antakius. "O kur jis, ar žinai?" - "Ne, bet girdžiu šaukiant, pagal šauksmą ir nuplauksime, eime!"

Taip šaltinėlis įtekėjo į upę, su ja galiausiai pasiekė ir patį Vandenyną.

"Ak, štai kur tu, šaltinėli, aš tave taip šaukiau, taip tavęs laukiau" - sutyvuliavo begaliniai apkabindamas. "Žinau, girdėjau" - atsiduso šaltinėlis rimdamas, radęs save, tiktai plonyte vagos kojele įsikabinęs į gimtąsias pievas.

O kolūkyje tuo tarpu žmonės vėl tūpčiojo, galvom sukiojo: "žiūrėk man, nuplaukė... - O kur anas norėjo? - Į vandenyną. - Tai kad ar yra vandenynai iš viso? Kam tos nesąmonės, balų gi pilna. - Bet žiūrėk gal tikrai ten ir veda, einam pažiūrėt? Eime!"

Ir žmonės nusekė palei šaltinio ploną ploną vagą.

(20210503)

​

Apie ežerą

​

Kartą gyveno ežeras labai margai ir skaisčiai tyvuliuojančiu paviršiumi. O jo gelmėje gyveno didelė tamsi žuvis. Tos žuvies ieškojo daugel jaunikaičių.

Jie traukdavo pro ežerą nestabtelėdami arba tiktai sustodami pasižiūrėti ir įvertinti, kad ežeras labai jau tyvuliuoja. "Labai jau tu margas, ežere,"- sakydavo. "Kažkoks paviršutiniškas"... "Ir išvis - kada užaugsi? Kiti ežerai jau seniai meldais klojasi, o tu ligšiol nesupranti, koks tavo ekotonas (t.y. kokia ekosistema ir kas tavy turėtų augti).

"Nieko čia nėra"- pratardavo į rimtą žygį susiruošę jaunikaičiai, vertintojai, metraštininkai, ieškotojai, Žuvies reikalo tyrėjai, visokios bobelkos tyrumo apvadais paakiuose ir kiti Gilūs Visko Matę žmonės. Kuo labiau jie ežerą teisdavo, tuo smagiau sušvisdavo bangelių perlamutras laužydamas saulės šviesą. "Nesusitupėsi.." - ir nueidavo. "Užpelkėsi, kaip galima tiek norėti ir nieko nedaryti?"- keiksnodavo kiti.

O dar kiti įbrisdavo tikėdamiesi šilto ir seklaus vandens, ir skęsdavo. "Nesveikas tu! Šaltas! Savanaudiškas! Nepatikimas!"- plūsdavo kepurnėdamiesi, atradę, kad nemoka plaukti, ir negavę smagiai pasibraidžioti. "Tu apgavai mane!" ...ir taip toliau.

Kai ežeras būdavo palankiai nusiteikęs ir gana saugia jausdavosi, pasirodydavo Žuvies siluetas, tarytum šešėlis. "Apsimetinėja, kad Žuvį turi savyje" - geriausiu atveju konstatuodavo Išmanėliai.

Bet ežeras turėjo reikalų. Iš tikro gilyn jis tik platėjo. Iš iš tiesų jis buvo labiau bedugnis, nes giliosios versmės, kurių ramybėje vis sukosi Žuvis, sunkėsi iš neapčiuopiamojo žemės pakraščio.

Ir tada kartą atėjo jaunikaitis, kuris prisėdo ežero margumo pažiūrėti. Ir saulei leidžiantis ties tam tikru kampu staiga apsinuogino ežero vanduo ir praleido žiūrėtojo žvilgsnį į gilumas. Bet jisai tuo metu jau miegojo - negi ko būdrausi prie šitos nerimtos balos.

Ir tada tas jaunikaitis kažkaip pamatė, ir pašaukė žuvį, galiausiai nunėrė pas ją. ARBA - ryte atsikėlęs nuėjo. O ežeras liko toliau tyvuliuoti apsidangstęs nevertiesiems nepramatomu šelmišku mirgėjimu.

Chacha! sakydavo bangelės. chacha!-juokdavosi atspindėti spiduliai. Chacha, į ūsą atsidusdavo Žuvis.

(20241222)

​

​Apie Zuru, Ašarų Upę ir Širdies Kalną

​

Zuru stovėjo Klausimų krante. Atsakymų krantas jau seniai seniai buvo nutolęs. Taip toli, kad lyg miražuose svyravo medžiai, tarpstantys taip reikalingais vaisiais. Kartais būdavo nebeįmanoma net įžiūrėti per Ašarų upės garus.

Kad Zuru visiškai nebadautų, atsakymų jiems kartais priveždavo sunkvežimis. O tie iš visur surinkti: iš svetimu krantų, kitų genčių žinojimai, o kartais ir mažiau užtvinusiųjų labdara. Su atsakymų labdara visai buvo galima gyventi: kartais tai būdavo panešioti, bet vis dar tinkami pakankamai aukštos kokybės išminties likučiai. Kiti, vis dažnesni, atsakymai iš sunkvežimio būdavo kaip batonėliai: permalti ir sumaišyti, sulipinti cukrumi ir įpakuoti į gudraus dizaino popierių.

"Tai mitybiniai atsakymai, jums pakanka tiek žinoti!" - raidėmis rėkdavo sunkvežimio šonai. Arba - "Be šių ats-pildų jūsų žinojimas bus niekas!".

Naujausia mada buvo genetiškai nukopijuoti atsakymai, kurie atrodydavo ir net kvepėdavo kaip tikri. Mažyčiame kioskelyje buvo galima pasidirbinti atsakymą tiesiai pagal kilusio klausimo formą. Viens į vieną, praktiškai galėjai įsistatyti savyje atsakymą vietoje bet kurio nepatogiu pasidarusio klausimo. "Jokių nepatogumų!"- šaukė mašina.

Bendrai, Klausimų krantas buvo pasidaręs prekijams patrauklia vieta. Čia buvo tiek triukšmo ir karuselių, kad pamiršdavai net pažiūrėt į vandenį, tau tyvuliuojantį už nugaros. Buvo išties pavojinga aukštielninkam į jį įkristi: plaukimas buvo pamiršti įgūdžiai, ką jau kalbėti apie nardymą. O ir krantai Klausimų pusėje vietom buvo tapę sukultūrinti ir statūs.

Retkarčiais į Klausimų krantą vanduo priplukdydavo savųjų Atsakymų vaisių: nusprūdusių nuo linkstančios šakos, gal užkabintų vėjo ar grybšteltų smalsesnio gyvūnėlio. Šie atsakymai buvo kreivi, praradę formą, nuo teliūškavimo vandenyje išblukusių spalvų... fe. Bet jeigu iš smalsumo paragaudavai, ne!, jei bent išdrįsdavai išgriebt juos iš vandens, paimt į ranką - tasai Atsakymas pamaitindavo tave bent keletui dienų. Kažkas nurimdavo viduj, ir karuselės bei sunkvežimiai pasidarydavo mažiau įdomūs.

Kadaise, kai Zuru buvo maži, juos nuo Atsakymų skirdavo tiktai mažytė srovelė. Kai ji nusekdavo, Atsakymų kranto vaisių buvo galima nusiskinti ištiesta ranka.

Iš esmės, prieš stojant Užtvankai, Klausimų ir Atsakymų pusės buvo viena žemė. Zuru kada tik panorėję laigydavo tai šen tai ten, ir priklausomai nuo klausimų ir atsakymų balanso kraujyje šlemšdavo vienos ar kitos pusės derlių. Ėjo kalba, kad senesniais laikais abiejų pusių medžiai augo pramaišiui, vienoje sveikoje ekosistemoje.

Dabar, jeigu norėdavai paragauti savųjų Atsakymų, galėdavai nebent lūkuriuoti jų priplukdomų į krantą. Gudresnieji Zuru taip ir darydavo: atsukę nugaras švytinčiam Žiniųirįspūdžių atrakcionų parkui, jie per dienų dienas sėdėdavo ant kranto, dairydamiesi, kokios Atsakymų nuolaužos iki jų atplūs.

Tuo tarpu palei Atsakymų krantą klaidžiojo Paklydėlis. Tai buvo vienas iš Zuru, kadaise užsimanęs perplaukti per Ašarų upę. O gal jis ir neužsimanė, tiesiog įslydo vandenin, kažikaip besikepurnėdamas išsilaikė virš vandens, tada neblogai gurktelėjo, ir atgavo sąmonę jau kitame krante. Nebežinia, bet jau ir nesvarbu. Svarbiausia tai, kad išsimaudęs Ašarose jis atrado visus norimus atsakymus. Ką jau ten norimus! Visi ĮMANOMI, kada nors užduotų ir dar nesuformuluotų klausimų atsakymai buvo tankia žaluma nukloję platų slėnį. Iš pradžių Zuru negalėjo patikėti, kad tai ne skęstančiojo paskutinis reginys ir ne skenduolio rojus, o tikra, šilta, derlinga žemė. Gal ir būtų delsęs paragauti - skrandis gurgė kaip įprasta, nieko čia tokio - tačiau tas kvapas... Atsakymai kvepėjo taip sodriai, viltingai, net nežemiškai. Tarytum šaukė per tave kiaurai į kelių kartų alkį.

Kiek svarstė prieš atsikąsdamas pirmojo vaisiaus: o jeigu kas išgirs? Atsakymų krante jis jautėsi nelabai savo vietoje (juo labiau, buvo girdėjęs apie buivolus, lokius ir kitų žodžių, reiškiančių, kad prie Atsakymų geriau nepriartėti). Kitokio gyvenimo, negu rankiojant išminties trupinius, Zuru anksčiau net neįsivaizdavo. Užtvanka jau buvo, kai jis gimė, ir turbūt paliks, vis stiprinama ir prižiūrima, iki Paskutinio Brolio dienų.

Nebežinia, kada genties senoliai sumanė tvenkti Ašaras. Anksčiau jos kiekvienam po kojų tekėdavo plonyčiu asmeniniu upeliu, o tam tikrom dienom iš viso - požeminiu šaltinėliu. Tame upelyje galėjai nusiplauti vaisių arba kojas, pasisemti ir palaistyti pasirinktus medžius, nuplauti dulkėtą veidą iš kelionės po Dykumą grįžusiam draugui... Reikėdavo tiktai prisižiūrėti, jausti, kada srovelė prašosi iškapstoma iš po žemių, kada uždengiama šiaudais, o kada joje reikia ramiai pastovėti, leidžianti apsemti kulkšnis ar net iki kelių. Jei Atsakymai atitoldavo, bereikdavo perbristi savo Ašarų porciją, ir visa, kas reikia, tuoj pasidarydavo aiškiau.

Jei kartais Kalnas atitirpdavo ir stipresniais srautais pripildydavo kurio nors iš jaunųjų Zuru vagą, šis visuomet galėdavo Ašarų perteklių patikėti savo vyresniesiems, kurie turėjo talpesnes, sausrų ir potvynių jau mačiusias vagas. Tuomet visi kartu, jauni ir vyresnieji, stodavo į vandenį ir kantriai laukdavo, kol jis nuplauks toliau, į Požemius. Kartais nuo to šalto vandens pageldavo kojas, užskaudėti galėjo ir dantį, bet Zuru nematė šitame bėdos. "Kartu sušalsim kojas, kartu džiovinsim krantą" - dainuodavo prie laužo tokias ir panašias meilės dainas.

Tačiau atėjo diena, kai kažkas bėdą Ašarose visgi pamatė. Tai gali būti iš dalies susiję su Blogaisiais Žmonėmis, kurie dalį genties ištrėmė į Tolimą Kraštą. Likusieji Zuru, patys semiami savo Ašarų iki pilvų ar net alkūnių, nebevaliodavo priimti dar ir papildomo jaunėlių srauto. Eik šalin!,- pasakydavo jie, ir jaunesnieji eidavo šalin, patys vis labiau užtvindami. Taip Zuru ėmė tvenktis ir vienas nuo kito, kad tik negautų šito to "eik šalin". Visi atrodė neproblemiški, laimingi, už tai mokėdami gilėjančia praraja tarp savojo pasaulio pusių.

Didžioji dalis ištremtųjų negrįžo, o tiems, kurie grįžo, podagra sukdavo širdį, galvą sąnarius, tad apie braidymą po šaltą vandenį nebuvo net kalbos. Kažkas tuomet atrado, kad galima apsisaugoti nenorimo srauto, ir ilgainiui visa gentis pamiršo, kad Ašaros senka tik dalinantis: plukdant jas kartu, perimant ir perduodant, kol suplaukia į Požemius.

Kiek Paklydėlis zuru save prisiminė, užtvankos statymas buvo tapęs visuotinai priimtu ritualu. Tėvai savo vaikams įteikdavo pirmuosius žabelius, parodydavo, kaip juos sutvirtinti tarpusavyje, ir jeigu gležnos užtvankėlės atsipalaiduodavo, primindavo ir parodydavo tvirtai stovinčios užtvankos pavyzdį. Visų Išėjusiųjų užtvankos buvo suaugusios į vieną didį statinį, vadinamą pramaišiui tai Tylos, tai Užmaršties siena. Dėl šios didžiulės sienos visai genčiai skirtos Ašaros ir tvenkdavosi, laikydamos atstu du išminties krantus.

Iš pradžių Paklydėlis zuru savęs paklydėliu nelaikė. Truputėlį užtruko, kol išmoko atsirinkti gerus ir palikti pusžalius, pernokusius arba ant žemės pūvančius atsakymus, nes nuo šių viduriuodavo žodžiais. Labiau įgudęs, godžiai šlemštė viską, kol pradėjo ryškėti spalvos akyse ir jis pajuto, kad dabar viską SUPRATO. Viską supratęs, atsigręžė atgal į Klausimų krantą ir pasibodėjo, kaip buvo galima gyvent tokiam kvailam, kasdieniam nežinojime ir pasimetime! Tokioje dykroje, taip ant asfalto, su tais pusfabrikačiais... Fe. Iš pradžių dar mėgino šaukti artimiesiems paties parinktus atsakymus, tačiau be atitinkamų klausimų šie nieko nesuprasdavo. Nusivylęs, traukėsi gilyn, gilyn į tankumą, bendraudamas su medžiais ir pačiu savimi. Kai po kurio laiko grįžo arčiau kranto, jau visiškai nebemokėjo klausti ir nesugebėjo nežinoti. "Nesusišnekėsi",- narino gavas artimieji. Buvo paklydęs nuo žinojimo ir dar labiau nuo jo duotos puikybės. Ir nebesužinojo, kad jį gentainiai praminė Paklydėliu.

Be Paklydėlio, Klausimų krante trūko dar vieno zuru. Jis neturėjo pravardės nei konkretaus vardo, nes buvo tylomis patraukęs link Širdies. O tylomis tą padaryti buvo itin lengva, nes kitų dėmesį blaškydavo tas karuselių triukšmas. Patraukti tylomis beliko po daugybės bandymų kitus sudominti šiuo žygiu. "Tau kur, link kalno, link Širdies?,"- pakraupdavo pakalbinti,- "tu ką, juk iš Širdies ateina Ašaros, argi tu nežinojai, reikia laikytis nuo to kalno atokiau, ypač per Ašarų sezoną". Tiesa, labai toli nuo Širdies irgi negalėjai atsitraukti, nes vandens ilgai negavę Požemiai gūdžiai vaitodavo. Atrodė, įmanydami bet ką praris, kad pasotintų neišmatuojamą Ašarų alkį.

Pamatavęs vandens lygį ir skaidrumą skirtinguose užtvankos taškuose zuru padarė išvadą, kad Ašaros turėtų tik skaidrėti ir lengvėti gręžiantis Širdin. Čionais, Klausimų krante, vanduo buvo drumzlinas, žalsvas ir nuo plūduriuojančios atsakymų organikos kartais papuvęs. Dėl to įkristi į tą vandenį ir buvo laikoma nelaime. Laimei, einant pakrante aukštyn prieš srovę, netrukus pasitvirtino tyliojo zuru spėjimas: ašarų srovė tikrai skaidrėjo, pati vaga siaurėjo, traukėsi, abipus jos žėlė vis tolygesnė žaluma. Dusinantis suvešėjimas Atsakymų pusėje pamažu retėjo ir paprastėjo, o Klausimų žemė pasidengė pieva, krūmokšniais ir ėmė rodyti kitus gyvybės ženklus.

Žinoma, buvo baisu. Buvo prie žemės lenkiančiai baisu palikti savo kraštą, atgręžti nugarą tradicijoms, surizikuoti, leistis į kelionę. Nei apsimokėjo, nei vertėjo, nei buvo garantijų, kad Širdies kalnas iš viso ne miražas. Bet mūsų keliaujančiam zuru buvo taip įgrisusi leisgyvė Klausimų kranto egzistencija, kad net ir nelaidmingą nuotykį jis būtų palaikęs smagesniu, negu kasdienė pilkuma.

Užkopęs iki Širdies kalno papėdės, zuru savo prosenelių paliktais instinktais atpažino sotivntis ant Vientisųjų žemių: čia tik plona srovelė laigė jam po kojų, o Klausimų ir Atsakymų medžiai augo pramaišiui kaip vienas žalias miškas ar derlingas sodas. Panorėjęs galėjo atsikąsti vieno, tada kito vaisiaus. "Liksiu čia gyventi", - tarė sau.

Po kurio laiko zuru pajuto atjautą atskirtuose krantuose likusiems broliams. Jam buvo gera čia, prie Širdies, bet troškimas tokiai laimei kviesti ir kitus augo nenumaldomai. (Tai buvo ir vietinio raciono poveikis: Klausimai, sveikais kiekiais užkandami Atsakymais, ilgainiui subalansuoja žarnyno mikrobiotą ir pastebimai šviesina pasaulėžiūrą.)

Istorija tuoj turi baigtis, tad labai nesiplėsime, kaip zuru vargo, kad išjudintų savus iš jų taip įgyvento kranto. O jau kaip vargo, kaip vargo! Ėjo, kvietė, nešė paragavimui vaisius, gamino salotas, pasakojo, dainuodavo dainas, siuntė pranešimus popierėliais upės srovėje... Tuomet vizitai baigėsi ir tarsi netyčia kažkas keisto ėmė dėtis su Didžiąją Užtvanka. Vos pastebimai, bet tolygiai vanduo joje pradėjo sekti. Eina gandai, kad čia bus prikišęs ranką Širdies kalno zuru, galimai ištraukęs vieną kitą Tylos plytą iš užtvankos apačios ar atokesnio kampo, o gal kas (kas???) prakasė kanalą tiesiai iki Požemių. Kad ir kaip būtų, Užtvanka pamažu, bet neišvengiamai seko. O ir Požemių raudos lygtais ėmė atitinkamai aidėti vis ramiau... Zuru istorikai ligšiolei kraipo galvas.

Dar vienas stulbinamas dalykas buvo tas, kad senkant Ašarų užtvankai, du krantai ėmė artėti vienas link kito. Galiausiai beveik iki pat Užtvankos priartėjo Vientisųjų žemių žaluma. Tai, žinoma, iš pradžių zuru kėlė nemenką nerimą. Niekas jau seniai nebemokėjo derinti natūralių Klausimų ir Atsakymų mitybos. Na, bet - truputis viduriavimo, bėrimų, keli susvilinti puodai ant laužo, ir gentis netruko susigaudyti, kas čia ir kaip.

Prekijai, praradę zuru susidomėjimą, su visais savo pusfabrikačiais mikliai atsitraukė. Dar bandė užsiimti lobizmu, rinkti parašus už teisę į miltelinę mitybą, tačiau tikro maisto paragavę zuru paprotindavo pačius prekijus taip, kad šie, metę apgaulingus verslus, patraukdavo į savo gimtąsias žemes užsiimti užtvankų ardymu.

Paskutinis iššūkis, o kartu ir džiugus atradimas, bendruomenei buvo po kojomis ėmusios rastis jų asmeninės srovelės. Buvo ir smagu, ir nejauku, tačiau taip tikra ir instinktyviai pažįstama, kad savo srovelės žavesiui neatsilaikė nei vienas. Visi vaikščiojo nelyg įsimylėję, bet įsimylėję patį gyvenimą, savo ašaras, savo klausimus ir atsakymus, neradimą, ieškojimą, kitų ašaras, jų klausimus ir atsakymus, ir jų neradimus.

Kai kurie zuru greičiau tapo srovelių ekspertais ir prireikus konsultuodavo kitus. Kiti, anksčiau dirbę Valstybinėje Užtvankos Priežiūros ir Nepralaidumo Tikrinimo tarnyboje, persikvalifikavo į ardytojus ir iš nebereikalingų Tylos plytų išgrindė gražiausius pasivaikščiojimo takus iki pat taikių ir pagirdytų, maišyta klausimų-atsakymų kalba marmančių Požemių krašto. Tais takais pasivakščioti galėdavo visi genties nariai, kada tik nesupaisydavo savųjų srovelių arba užsimanydavo tiesiog pabūti tyloje.

Mes nežinome, ar Širdies kalno zuru besugrįžo. Gali visaip būti: gal jis paslapčiom užsuka į laimingai šumuliuojantį slėnį, o gal žvalgosi į pasikeitusias apylinkes iš ten, kur jam gerai. Kitas zuru - Paklydėlis - ligšiol šiek tiek sutrikęs, bet su draugų pagalba ilgainiui susitaikė su krantų susijungimu ir vėl ėmė derinti klausimus su atsakymais. Kaip ir su kiekviena priklausomybe, būna atkryčių, tačiau supratingi gentainiai pasirūpina laukti Paklydėlio grįžtančio su sausu rankšluosčiu ir dietinių klausimų kraite.

O Širdies kalnas stovi toliau. Aplink jį daug genčių, ir kiekvienos istorija bus ypatinga. Šios, zuru, genties istorija šiamkart baigta.

​

(2025.03.05-2025.05.14)