Iš tikrųjų atvyksi į vietą,
Kai galėsi išvykti iš jos,
Nepalikdamas pėdsako.
Draugai nesakys - kur jis dingo?
Manys tave tik išvažiavus
Trumpam kur kitur.
Nepasiilgsit vienas kito
Kaip nepasiilgstama, susitikimo laiką žinant:
Netrukus, bet kada, bet kur.
Atrodo, tuoj galėsi mintinai sapnuot gatves
Ir jūsų pokalbius
Kaskart nuo naujo nulio:
Tada nebesiskirs
Hamakai nuo voratinklių
(Prikaišiosi lengvai savęs
Ir iškeliausi,
Nepalikdamas žymės,
Kad jau seniai tavęs čia
Nebeliko).
2023.06.05-06
Jūros pilnos vaiduoklių ir šiukšlių.
Mano jūros taip pat.
Nusileidžia pakyla
Dangus
Niekad tuščias.
(Ir paviršiai svarbu,
Ne tik, kad -
Pamatytum kažką, kas patvirtins,
Jog ieškojęs radai,
Bet ir tam, kad galėtum įtvirtint
Savo kryptį gilyn.)
Pamatai
Jau dugnuose apjúosta ir gùli
Tiktai reikia priplaukt.
Po akim raibuliuoja ir raitos
Kantri tyli jūra,
Kad galėtum sulaukt.
Kad galėtum sulaukti, kol grįši
Į save, į tenai, iš kur einama
Į kontaktą, į vietą, į ryšį...
Ten tamsu, ten šviesu. Ten namai.
Jūros, pilnos vaiduoklių ir šiukšlių,
Raibuliuoja ramiai.
Ir dangus viduj niekada tuščias
Kiek grožybių jame
Pramanei.
20230622
Vėjaraupiai/ tarpdurys
persirgti save
vėjaraupius
tik - savimi smėlio dėžėj neužsikrėsi
lėtinis, susikaupia iš anksto
nepratrūkstantis toks debesis
išbūti,-
savadarbės knygos rašo,-
ir pranyks
bet savimi smėlio dėžėj neužsikrėsi
tai kaip mums, kur mums susitikt?
pati tarp odos sluoksnių nykiai ropinėju
tarp puslapių
krebždenimas kutenimas ir niežulys
išbūti, ir pranyks
seniai jau radusis nauja,
anksčiau nepastebėjau
o gal ir nenorėjau
negalėjau
- vėjau!
- nesvarbu
svarbiausia, nėra tarpdurio
atgal negrįžtama
vis pats sau iš paskos
vis stoji priekyje
neatsigręši,
nepasižiūrėsi, bet žinai - seki
ir miršti, žengdamas nuo slenksčio
tad būk ramus:
ne tau ateis rytojus nuostabus
todėl tikėk (tikėk, sakau!)
versme slapta, versme šventa,
kurios nepamatysi
bet ji visad čia.
20200919
*Riestinis virš ų
Apžergia žėrintį žvėrį
Barstys
Žaros žarijas
Saulė virš miesto.
Atšalo laužai, tai ir kelkis
Širdys šilumą mena
Dvikojės širdelės
šaligatviu plakasi
daug aš-ių ir vienas kitas „mes“
(aš jų, o jie – mano).
Spalvota
Dėmelė šviesos
Ant sienos už valomo stiklo
Kiek tikro
Buvimo kartu
Kartų*
Dar išspausim?
2020 08 18
Arkanai
Kelias viršiau už žemėlapius
kojomis čiuopiant matyti:
Stiebkis į saulę ir bus horizontas arčiau
Negu sienoje plytos.
Šičia tikriau nei rytojus
Šviesti svarbiau negu auksas
Šviesti mieliau, negu aukos klojasi:
Šitokiai užduočiai lauksies
Gydymas virš sužalojimų
Dovanos viršum vagysčių
Vedimas aukščiau nežinojimo
(Nors - nežinau, čia gal ir klystu)
Dabartis vyresnė už praeitį
vyresnė už ateitį
Dabar viršum visko
--- --- --- ---
Kiaurai pro neviltį
Spinduliai tviska
Yrà pirmiau negu norisi
Suỹra kada nebereikia
Nereikia
Griauti nei griautis
nei bovytis
Eikim. Jau baigias
Rašalas žvakė ir liepsnos
Knygų storai prirašyta
Laikyk jas sausai - bus geros prakuros
(Židinį budinsi kitą)
Tiktai nubust pirma reikia
Kilt, akeles prakrapštyti
Basos pėdutės
tu amžinas vaike
Šviesmečiai po tavim plyti
2020 05 12
Kad būtum vaisinga,
Pirma turi
Pagimdyti save.
Įvardyti įsčias kaip karstą
Ir tapti sau įsčiomis.
Kas dieną. Kiekvieną akimirką.
Pakeliuj gal vaikų,
Mažyčių žmogelių,
Atsineši pasauliui
Su savim,
Naujai gimstančia.
Bet kad būtum iš tikro vaisinga
Pirmiausia turi
Pagimdyti save.
2019 08 25
Eilėraštis mano bažnyčia
Suolai iš atsidūsėjimų
Altorius išlaižytas
Šičia
Susirenka vėlei vėlės
Mažyčių dienų
Išmėtyti raktai - kentėjimai...
Pagaliuku
Atrakinsiu po sapną
Kas pamesta užmiršta gera
Kol kas tiktai bergždžiai įsakmūs
Alyvmedžiai dera
Draudimų giraitės
Nėr vyno gurkšnojimui
Neatrastas kraitis
Savęs nežinojimui
Vestis
Tokį už rankos, paėmus vadžias
Į valias
Šito sniego
(Poetas toks rašė, kad užkrenta
Ir tada
Baigias.
Ir - nieko.)
2019 03 19
Pragaras prisiveja prieš mirštant
Neatsakyti atvirukai
Ir daiktai, kurių į vietą nepadėjau
Susirenka susimeta susiveja
Ir tauškia
Apie tai, kaip apleisti draugai
Neatleisti draugai
Keisti draugai
Draugai
Ir giminės
Ateina
Atsiimt skolos:
Iškvos
Nesutiktų bendrakeleivių lūpomis
Nekalbintų mergaičių akimis
Dar - lupenos
Šiurenas po mintis
Kažkokį kraitį vis po nuolaužą sunešiu
Iš tų dalių, kur lieka po dienos
Iš po savos dalios
Kyšosiu
Apsimesiu
Patikėsiu,
Kad esu.
Kad gýva.
Kad gyva. Nesibaigia
Šitas eilėraštis
Nei taip, kaip panorėčiau,
Nei taip, kaip pats yra.
2019 02 12 - 2019 03 11
Aš mėlyni vakaro dangūs,
Apsiaustas iš rudenio lapų ant žemės pečių.
Apsilanko
Piršliai pas mane ir įperša mintį, kad šąlančios rankos -
Tai mano širdis be namų;
Keliaujančių paliktos pėdos,
Sustojusių paliktas kelias.
Tik kelios
Akimirkos bėga iš pãskos
Prisiveja, budina, kelia, ir -
Aš mėlyni vakaro dangūs
Apsiaustas iš rudenio lapų ant žemės pečių
Kokie kantrūs
Tie blykštantys byrantys sklendžiantys
Spaudžiantys saujoje vasaros kvapą
Tyri, nepažinę žiemų.
Aš mėlyni vakaro dangūs aš
Mėlyni vakaro
Vakaro mėlyni
Dangūs ant žemės pečių.
2018 09 23
Molas
Plaukia mano laivelis
Putos putoja
Plaukia mano laivelis
Dugno neliečiu kojom
Kad kas sustabdytų
Iš laivelio išimtų
Pasisodintų
Ir pamaitintų
Ir nuramintų.
Ant tvirtos žemės
Vėl atsistoti
Save žinoti
Eiti žvejoti
Tiktai žvejoti
Tuose vandenyse
Gal pabraidysiu
Žuveles pabaidysiu
Smilteles pažarstysiu
Bet vėlei išbrisiu
Išdžiūsiu.
Sugrįšiu.
Plaukia mano laivelis
Dugno nesiekiu kojom,
Dugne akmenėliai
Paslapčių piemenėliai
Tyli,
Burnas prisisėmę...
Aš irgi tylėčiau
Net neriedėčiau
Ir nebarškėčiau
Gal tik šnekėčiau:
Kartais per sapną,
Kartais per rūką,
Kartais per tai,
Kaip siūlelis nutrūko.
Žibintus uždekit
Ant švyturio aukšto
Lėkščių man išdekit
Nuliekite šaukštą
Aš grįšiu sugrįšiu
Pasaulis bus mano
Kur piemenys saulę,
Ne paslaptis gano.
20230418
Mums užverti dangaus vartai
Tik pragaro markstosi akys
Mes tobulai sutverti
Tveriam save atveriam užveriam
Patys.
Dangus į save pats sau srūva
Pakelsi akis, ir - debesys blyškūs
Už proto ribų neužkliūva, griūva,
Įsimena ryškiai.
Vanduo prisimins save geriamas,
Ugnis - beveik delną palietusi.
O žemės ką kalbasi beriamos
Ant dygstančių mėtų?
Šventyklos mums uždarytos
Šventyklos mes esame patys
(Akmenys nenutašyti
Maldaknygės šaltos ir svetimos)
Žaisk.
Lyg nebūt nieko buvę
Nežadėtas rytojus ateis
Ir praeis, kaip pakliūva.
Pakedens tavo plaukus
Ir paliks iki vakaro,
O tu lauks nesulaukus:
Nepažinsi iš kvapo jo.
Mums užverti dangaus vartai
Nes vartai esam mes patys.
Ištvėrus save,
Atsi(t)veria akys.
2020 07 28
mano visa kalba iš penkių žodžių
kalbu vis tuos pačius
tik gal parenku derinius ar vieną kitą
skiemenį kitokį
bet iš esmės kas penktas vis tas pat:
kaip laikai keičiasi, kaip nesikeičia
kaip aš keičiuosi, kaip neišgaliu
nepasikeist
kaita taika...
užkniso tuos pačius kalbėt, jau
pavargau, jau susikramtė
bet kitų ir neturiu
tai išsivynioju tuos penkis iš popieriuko ir -
atgal į burną
žiūrėkit, pučiu burbulus.
ar jie didingai sprogsta?
bet pokši jūsų, nesigirdi
mano
pokštų
---
nuobodulio per daug nes trūksta
paprastumo
o "paprasta" tai ypatingas reiškinys
be išraiškos kažkokių priemonių
aptinkamas
tuose,
kurių kepurės
dailiai sudegė
2020 07 30
laksto avelės
sienom ropoja
langus aplipę
ausis man užkimšę
guliu nekvėpuoju
vilną suverpti
siūlus suvyti
tinklą nunerti
[gaudyti debesis]
krenta žuvytės
krenta [ir laukia
laukia] ir dūsta
paslėpėm vandenį
[požemių] upės nedžiūsta
raižysi valtimi
kai tik išplauksi
kai įžiūrėsi
naują avelę
rankoj turėsi
vilna avelių
tam kad suverptum
verpdama verktum
ir atsimerktum
verpsi laikysi
avį ant kelių
kol pamatysi
karolius dienelių
avys kaip šunys,
jei prijaukinsi,
tik atneša kaulus kartais
tų, kur jau neapkabinsi
neša iš ryto
neša kas vakarą
jau atsibodo
bet kur pasidėsi
tokia mano pasaka
tokia mano pasaka
taip susivijus
neišpeša paukščiai
ir raitos
bambagyslių gijos
ir raitas
atjoja dangus
sako kur mano debesys
aš slepiuosi po vilnos kaupu
atkartodama nebylius
2020 02 04
Į tylumą tolimą
Brisiu
Pro nerimo pinkles pratrūkus
Pritrūkus
Garų, lieka rūkas
Po pievas vežimą vežioti
Pešioti
Sudygstančią žolę
Ataugusių mano namų
Ir vis tiek neramu
Kaipčiakasčia
Tau matyt, Tau žinot, vis kartoju balsu
Tarsi kilimo raštus.
Iš skiautelių atkurti
Vėl atgal susidurstyt
Save.
Nevalia
Šitaip pūstis ir grūstis ir gūžčiot
Kaip išmokė savi
Nelemti
Iškaišyti rytojūs
Aš jūsų neversiu
manęs paklausyti
Aš jūsų neversiu
į kalbą bažnytinę
Aš jūsų neversiu
kaip užbaigto lapo
Aš jus susiversiu
ir pasikabinsiu
palėpėj česnakais.
2019 03 19
Nėra ugnies įpūsti
Nėra plaukų kedent
Blaškosi vėjas tuščias
Nori gyvent
Nori ant debesio suptis,
Aitvarui plunksnom čežėti...
Trinasi pažeme vienišas -
Nėra jam kur pasidėti
Negali nurimti, numirti, nebūti
Laukia, gal pievos pražydusios
Gėlių mažyčiais glėbeliais
Sugaus, prilaikys pasiklydusį
Sakys - eikš, sukis guolį sau
čia po mumis
Eikš prigulk ant šaknų -
Vabalėlius pasaulio mokinsi,
Kol rytas tave išvaikys
(ir pats save prisiminsi),
Ir kilsi - didžiulis, stiprus
Kaliauses įkalbinsi šokti
Gausi rudenio ragą papūst:
Valia riešutėliams sunokti!
Obelaitėms kažką pakuždėsi...
Kad nuraus obuoliais - ligi vieno!
Grybui lapų kepurę uždėsi:
Vis ramiau pūpsot po kamienu.
Jei ne rytas iš pievų nubudins,
tai mergelių lekiojimas basas
Rankos, viržių keteras braukančios,
Garbanos saulės užgrūdintos, drąsios.
"Gintaras tavo plaukuos, mylimoji,
Ir jūra," - kažkas pasakys beprieidamas.
O tu banguoji linguoji
Nei girtas, nei peikiamas.
Bet dar pievos nežydi,
Ir obelys pačios sau kuždas
Ūžia neišgirstas vėjas,
Blaškosi tuščias
<...>
2018/2019
Rūke
Liūdesy, mano drauge,
Vėl paėmęs už rankos laikai:
Užgesintos palaukės.
Nebešviečia margi apžavai.
Man širdis tavo rodės auksinė...
Žaliai mėlynai
Žaižaravo tyri gilumynai,
Kol panėręs laikei.
Gal gerai, kad paleidai
Išnersiu
Išsinersiu nuogai
Iš sapnavusio bučinius veido
Liks be pirštų žiedai
Liks žiedai, per anksti nužydėję...
Tik krūmokšniai dabar.
(Tiek juo uosčiau, liečiau, kiek galėjau!
Vietoj nugaros tavo...)
Gal dar,
Gal dar kartą už rankos turėsim
Vienas kito mintis.
iš viršaus, iš viršaus pažiūrėsim,
Ir prajuksim: tai vis
Tai vis žaidė mėnulis su kaulais
Tai tavais, tai manais),
O ilgėjimas - visad nelauktas.
Eina rūkas laukais...
Eina rūkas, pareiti negali,
Nes pareiti - nėr, kur.
Taip ir mes - negalėjom praeiti pro šalį
Vienas kito.
Rūkas sklaidos.
Atsibusim svetur,
Atsibusim nauji. Prisiminsim,
Kad buvo rytai,
Kai kryžiažodžiais gulė tavęsp mano viltys.
Bet išsprendėm kitaip.
20230524
Atsikartojimai
...
ir gimsi rūmų juokdariu
bet rūmai jau
nebestovės
...
paleis suktis ratais
ir paliks vilkeliu
kiemo draugai viešpačiai
sulėks pažiūrėti
kaip sukasi
krenta
pavargęs
užsuk vėl
mums linksma
ir spalvos gražiai padažytos
...
tavo herbo moralė
išblukusi
skverno kampe
nunešiojai
neišgerbei
amen
tavo vynas atšalęs
laikas jau
gersim
atnešk kalaviją
taurės-galvos pabėgo
neišsaugojai
turi dar
savo
2021 08 31
poetai laiko laiką
gniaužia saujose
būtajį dažninį kartotinį:
kuris pirmas laikus ant iešmelio sunėrė
subėrė
sukorė įvardijo
nuskynė mintį kad visi laikai tai mes?
o laikas laiko veidrodėlį saujoj-
kaip šįryt rengsiuosi?
galbūt marčėniškai apsitaisysiu?
o gal sokratinius siluetus?
tiek daug jo priskaičiuota,
tiek jam prirašyta
ir aš šįryt prie laiko veidrodėlio.
visa sutilpusi į vieną dūrį
tos adatos, kurią kupranugariai...
na, žinai.
pralįs greičiau ir panašiai.
praris:
tas laiko veidrodis
laiko raktus į prarają
(jos visad atrakintos)
poetai tik tipena
tų prarajų kraštais
ir ieško
dar vieno žodžio
savo iešmui.
2020 07 05
Kuo kvepia rytas
ir mirštančios gėlės
Palangė
Lietus
Pimieji autobusai
Suvažinėjo tylą
Ūsais nubraukė
Nakties trapiuosius laukimus
Žmonės sako, reikia daug
Visokių pastangų,
Kad susimažintum.
Be triukšmas pasiima duoklę
Vaiduoklis
Dar neatėjusių mano dienų.
2018 06 01
O kas, jeigu Dievas
Ir pats įstrigo gimimų rate?
Vis dar šioj žemėje vaikšto,
Kaskart naują kūną...
Pabodo žmonėms senus rankraščius vėl naujai aiškint -
Gimsta medžiu ar oloj trupinėliu
(Pailsi, ir vėl
Eina vaikščiot tarp mūsų:
Žarnyno bakterija debesiu smegenų trombu)
Važinėja po laiką laukų gėlele,
Ir niekaip išlipti negali.
Kosmosas byra nežiūrimas
Už kampo kometos bučiuojasi
Nėra Pasaulyje dievo,
Jis vaikštosi Čia.
---
O kas, jeigu Dievas
Paklydo šioj žemėj tarp mūsų
Ir kelio atgal neberas?
2018 05 30 - 2020 07 28
Širdis skaudantys keliai
Nepasidėsi
Į dėžę arba patogiau
Nėra "patogiau", čia gyvenimas.
Užkask atkask šaltinis sunkiasi
Pernai užpernai pamiršto rudenio lapai
Sukritę
Niekuo nekalti kur jiems dėtis
Kad vėjas taip atnešė
Ir vėjas nekaltas, kad pučia
TIk pučia
Ir pusto
(Priklausomai, koks metų laikas:
Ar medžiams lapus mesti laikas,
Ar lapams iš medžių išdygti).
Matyt
Reiks rytojui palikti
Nulinę eilutę
oftaktą
Neiškvėptą žodį. Man rodės,
Kad šviesų taškelį liečiu:
Po juo šuliniai pradanginti
Apginti
Norėjau turbūt juos
Nuo savo pačios neregėjimo
Gėrimo magiško
Vandeniu austo
Parneščiau, užlipus ant plausto...
Bet glaustos
Rami švelniakailė kaltė
Man tarp kojų, tarp dūžių širdies, kelio linky
Sukumpę
Palinkę
Kaip raštas nepratusio
Šviesos spinduliai
Šuliny pradanginti
2020 05
tėve mano
tėve mūsų visų
tavo vardo
dar ištart negaliu
tėve mūsų
tėve mano visų
žalio kardo
kraujo vyno dienų
tėve melo
tėve nuotaikos ir pažadų
tu priimk mus
kai jau bus per baisu
vėl gyvent
pagyvenus numirt
išsroventi
su savim išsiskirt
tėve meno
ir nakties apžavų,
vienas kitą
atpažinti sunku
tėve, tavo
tegu bus, kad tavęs nerandu
nesuseno šaltiniai,
dar šaukia balsu
(Dievas tai vyšnia ant Tantalo medžio šakos.
Nenusikabinsi.
Dievas vandenys po akmenim ir po Tantalo kojom -
Neduos atsigerti
Kol jo neištrokši.)
2019 08 05
Puota
ateina iš lėto
už rankų susikibę
meiliai
Tuoj sėsis prie stalo
Tuoj degsis žvakes
Tuoj pjaustys mane
Savo peiliais
Flirtuos papūtę lūpas,
į akeles žiūrėdami,
viens kitą palytėdami
Mažučiai
gražučiai
pakeleiviai
O Rytas atsibudęs
ras Nerimo šešėlius
sau po akim nubėgusius
ne taip jau visai dailiai
Eis, susirinks mane
Iš gabalėlių torto
Štai dar viena diena
Beširdžio sporto
2019 03 19